Vaiko Širdies Asociacija

Nuoširdi padėka

Pamenu tą šeštadienį, kai pildėsi mano Mantės didžiausia svajonė, Palangos kavinėje sėdėdami juokavome, kad ir aš rašysiu jums laišką.   Štai ir rašau... Tik mano laiškas bus kiek kitoks, nei tada žadėjau. Nežinau, kokius žodžius atrasti, kad galėčiau papasakoti tai, ką iš tikro jaučiu. Gal net nėra tokių žodžių, kurie padėtų perteikti mano padėką Vaiko širdies asociacijai ir žmonėms, kurie prisideda prie tos gražios pasakos kūrimo, kuri nusileido lyg iš dangaus į Mantės ir mano gyvenimą. Nebūčiau net pagalvojusi, kad tai, kas šiais metais vyksta, kada nors galėtų tapti realybe. Nuo pat Mantės gimimo, aš ir mano mergaitė ėjome skausmo ir kančios keliu. Pirmoji operacija, sunki diagnozė ir skaudūs medikų žodžiai, kad vilties mažai, slėgė ir neramino daugelį metų. Gyvenau užsidariusi savo mintyse tyliai kęsdama skausmą, nerimą ir baimę dėl dukrytės ateities. Svajodavau, kaip padaryti Mantės gyvenimą laimingesnį, kad ji nejaustų nei pykčio, nei skriaudos dėl to, kad ateidama į šį pasaulį gyventi, atsinešė sunkiai sergančią širdelę... Tai, ko aš viena niekaip negalėjau padaryti, padarėte jūs visi. Mano Mantė laiminga!...

1.5 METU DŽIAUGSMO IR LIŪDESIO 2007 02 17-2008 08 13

Išaušęs rytas buvo saulėtas ir gražus. Namuose sumaištis. Ryte pajutau, kaip pradejo belstis nauja gyvybė. Mūsų rajono medikai išsiuntė mane gimdyti į Kauno Universitetines Klinikas (vėliau aš jiems dėkosiu už tokį sprendimą). Visa gimdymo eiga buvo natūrali. Džiaugiausi geru akušeriu, gražia ir patogia gimdykla. Grojo muzika, kvepėjo kava ir mano skausmai tuo pačiu buvo ne tokie jau baisūs. Šalia buvęs mano vyras jaudinosi daugiau nei aš. Gydytojas pasiūlė jam važiuoti namo, sakydamas, kad mes pagimdysim vis tiek. Taip ir buvo. Gimė dukryte – coliuke. 49cm ūgio ir 2,700 kg svorio. Ji buvo mano mažoji princesė. Ryte sulaukėme lankytojų. Atvažiavo brolis aplankyti savo mažosios sesės, tėtis ir dar keletas giminaičių. Džiaugėmės nauju stebuklu, atėjusiu į šį pasaulį.

Tą patį vakarą mano mažytei pradėjo darytis blogai. Ji nevalgė, pradėjo pilkuoti. Iškviesta seselė tą pačią minutę nunešė ją apžiūrai, o iš ten, tiesiai į reanimaciją. Tai buvo viena baisiausių mano naktų. Nežinia, baimė jos netekti. Saviškiam paskambinau vėlai vakare ir pranešiau žinią, kuri visus pribloškė. Ryte diagnozė – įgimta širdies yda.

Viktorijos istorija

Visada svajojau apie tris vaikus ir sulaukiau šios svajonės išsipildymo.
Didįjį Penktadienį, 2007 metų balandžio 6 dieną, gimė mūsų mažasis stebuklėlis – dukrelė Viktorija. Mano pergalė – aš turiu tris vaikus. Mes – daugiavaikė šeima ir nesvarbu, kaip tai priima visuomenė.
Kiekvieną dieną stebėjau, kaip ji auga, keičiasi, džiaugiausi dėl jos pasiekimų. Atrodė, kad mano vyresnieji vaikai netobulėjo taip greitai, kaip Viktorija.
Aštuoni mėnesiai. Viktorijai, kaip ir visiems vaikučiams, patinka „teletabiai“. Štai ir pirmi žodžiai – „ate lelia“. Gera girdėti, kaip ji tai sako vos pamačiusi „teletabius“. Bet ji nežiūri į mano lūpas, nemedžioja. Negaliu pagauti jos „bangų“: Bandau atkartoti jos garsus, bet Viktorija nereaguoja į mano pastangas. „Visi vaikai skirtingi“,– pagalvojau ir toliau gyvenome įprastu ritmu.

Tikėkite stebuklais...

Šiandien mes galim džiaugtis dovanotu gyvenimu, gėrėtis gamta, važiuoti dviračiu, bendrauti su artimaisiais, klasės draugais, mokytis. O viso to galėjo ir nebūti.

Inga susirgo 2005 gruodžio mėnesi. Buvo dažnos virusinės infekcijos, karščiavimas, vargino kosulys . atsirado silpnumas, nuovargis, pradėjo netoleruoti maisto. Pagaliau Plungės rajono Šateikių kaimo pediatras nusprendė Inga paguldyti ligoninę. Padarė rentgeno nuotrauka ir pamatė, kad išsiplėtusi širdis.Tada išsiuntė į Klaipėda , po to į Vilnių. Diagnozė buvo netikėta: dialitacinė KMP, plautinė hipertenzija. Konsiliumas nusprendė, kad širdies persodinimo galimybė yra labai abejotina. Todėl tęsė terapinį plaučių arterijos hipertenzijos gydymą „bozantanu“ tikėdami, kad kris plaučiu spaudimas.

Likimo akibrokštas

Gimsta žmogus ir atsineša likimą. Nežinai, laimės ar skausmo daugiau bus tavo gyvenimo kelyje.

Aš ištekėjau jauna, sulaukusi 17 metų. Tada tikėjau, kad sukūrusi šeimą, būsiu laiminga, šviesiomis spalvomis tapiau savo ateitį.

Daug džiaugsmo mums su vyru suteikė pirmagimio sūnaus gimimas. Tapusi jauna mamyte, aš buvau laiminga, stengiausi rūpestingai auginti sūnų. Perskaičiau daug literatūros apie vaikų auginimą, sukausi namuose kaip bitutė. Dažnai pasvajodavau, kad būtų džiugu susilaukti dar vieno vaikelio ir juos abu paauginus, kibti į mokslus, pradėti ieškotis darbo.

Mūsų ašaros ir džiaugsmas

Mūsų šeimoje viskas klostėsi puikiai. Auginome du vaikučius, kol vieną kartą per televizoriu parodė ''Pampers'' sauskelnių reklamą. Tuomet vyrui pasakiau, kad noriu dar vieno vaikelio. Ir tai buvo mano klaida. Nežinojau, kad šitas džiaugsmas truks labai trumpai. Mums gimė sveikas didelis mažylis. Jį labai mylėjome, lepinome ir Angelėliu vadinome.Viskas buvo gerai, kol išaušo viena pragaro diena, kuri visą gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Būdamas 1 metukų ir 9 mėnesiu mūsų Angelėlis mus paliko. Jis virto tikru Angelu ir iškeliavo į Dievo karalystę. Norėjau ir aš keliauti paskui jį, bet sulaikė kiti. Jie sakė, kad manęs reikia likusiems vaikams. Prasidėjo skausmo, ašarų ir nemigo naktys. Psichologas išrašė antidepresantų. Bet tokio pat likimo draugai, kurie turi savo Angeliukus, patarė pasigimdyti vaikelį. Sakė jis numalšins skausmą ir užpildys staiga atsiradusią tuštumą. Po metų mums gimė Tomukas. Gimė didžiulis, svėrė 4kg 600g, bet jo odelė buvo tamsiai mėlynos spalvos. Gydytoja mums pasakė, kad čia nieko baisaus. Sakė, kad jis trupučiuka priduso, nes sūnaus kakliuką veržė virkštelė. Mums buvo didžiulis džiaugsmas, bet tai truko tik vieną parą. Po paros vaikas pradėjo karščiuoti ir jo odelė vėl pamėlo. Mažeikių vaikų gydytoja skubiai Tomuką paguldė į inkubatorių, o ryte skubiai iškvietė iš Šiaulių reanomobilį ir išvežė į Šiaulius. Mums, tėvams, pasakė tik keleta žodelių, kad įtaria širdies ydą, o visą kitą sužinosime Šiauliuose.

Pains istorija

Visada norėjau turėti vaikelį, bet, deja, 6 metus negalėjau pastoti.

2009 vasarą vyras privertė atlikti nėštumo testą... Kai pamačiau II negalėjau patikėti... Nuo tos dienos saugojau savo pilvuką kiek tik įmanydama...

Mūsų istorija prasidėjo dar gimdymo namuose... Pagimdžiau savo dukrelę 36 savaitę, šiek tiek anksčiau laiko. Man padėjo ją ant pilvo keliom minutėm. Ir paėmė į neišnešiuotukų skyrių (vėliau aš dėkosiu Dievą, kad pagimdžiau prieš laiką). Po kelių valandų su vyru nuėjom jos aplankyti. Viskas buvo gerai, 8-9 balai, spalva normali, kvėpavo puikiai. Mums pasakė, kad atneš ją ryte, nes turi stebėti. Visą naktį negalėjau užmigti, kamavo kažkokia nuojauta... Matyt mamytės širdelė jaučia savo vaikutį.

Renačiuko širdis

Noriu papasakoti savo istoriją apie savo sūnų Renatą. Kai buvau nėščia, jau šeštame mėnesyje sužinojau, kad vaikas gims su širdies problema. Renatas gimė 8mėn.su įgimta širdies yda, vadinama restrikcine kardiomiopatija. Tai yda, kai sustorėja širdies raumuo, pablogėja susitraukimo funkcija, raumenimis apauga širdies skilvelio ertmės, todėl negali pumpuoti į organizmą kraują. Vienintelė galimybė išgyventi - širdies persodinimas...

VILTĖ-MANO SAULYTĖ 2009.08.31

Miega mano princesė. Gera širdy pasidaro, kai pažiūriu į ją miegančią...vis dar nesitiki, kad esu - MAMA. Malonu pasvajoti, kaip atėjus pavasariui, vasarai lysime į lauką, maudysimės, išdykausime... Tik vėliau pasidaro liūdna... O ar turiu teisės svajoti apie mūsų gražuolės ateitį - kai nežinia ar ji bus.....