Išaušęs rytas buvo saulėtas ir gražus. Namuose sumaištis. Ryte pajutau, kaip pradejo belstis nauja gyvybė. Mūsų rajono medikai išsiuntė mane gimdyti į Kauno Universitetines Klinikas (vėliau aš jiems dėkosiu už tokį sprendimą). Visa gimdymo eiga buvo natūrali. Džiaugiausi geru akušeriu, gražia ir patogia gimdykla. Grojo muzika, kvepėjo kava ir mano skausmai tuo pačiu buvo ne tokie jau baisūs. Šalia buvęs mano vyras jaudinosi daugiau nei aš. Gydytojas pasiūlė jam važiuoti namo, sakydamas, kad mes pagimdysim vis tiek. Taip ir buvo. Gimė dukryte – coliuke. 49cm ūgio ir 2,700 kg svorio. Ji buvo mano mažoji princesė. Ryte sulaukėme lankytojų. Atvažiavo brolis aplankyti savo mažosios sesės, tėtis ir dar keletas giminaičių. Džiaugėmės nauju stebuklu, atėjusiu į šį pasaulį.

Tą patį vakarą mano mažytei pradėjo darytis blogai. Ji nevalgė, pradėjo pilkuoti. Iškviesta seselė tą pačią minutę nunešė ją apžiūrai, o iš ten, tiesiai į reanimaciją. Tai buvo viena baisiausių mano naktų. Nežinia, baimė jos netekti. Saviškiam paskambinau vėlai vakare ir pranešiau žinią, kuri visus pribloškė. Ryte diagnozė – įgimta širdies yda.

Iš kur? Kaip? Kas tai? Niekada nebuvau susidūrusi su tokiais žodžiais, kuriuos išgirdau tąkart. Po tokios diagnozės mano mergytę išvežė reanimobiliu į Santariškes. Ten tiksli diagnozė – kairės širdies hipoplazijos sindromas. Žemė slydo iš po kojų. Buvo baisu. Nežinia, kas bus vedė į dar didesnę neviltį. Kol reanimatologai atstatinėjo jos kritišką būklę, mes dukrytę pakrikštijome tiesiog reanimacijoje. Pavadinom ja Vilte (tik po kurio laiko sužinojau, kad ji tą vardą atsinešė).Viltę operuojantys gydytojai vilčių daug neteikė. Operacija praėjo sklandžiai. Viltis atsirado, nors menka. Po kelių parų buvo kritinis laikas, kai jos plaučiai pradėjo pūstis ir nebeliko vietos širdutei. Chirurgai vėl atvėrė jos krūtinės ląstą ir paliko pravirą. Taip ji kankinosi kelias savaites. Trūkinėjo jos plaučiai – tai vienas, tai kitas. Ji buvo tarsi ant lyno ir galėjo paslysti į bet kurią pusę. Po daugiau kaip trijų savaičių Viltė grįžo pas mane į palatą. Tai buvo vaikas, dėl kurio gydytojai turėjo nemažai galvos skausmo. Viltei buvo mėnuo, kai jai nuo intubacinių vamzdelių susiaurėjo trachėja. Ir vėl ji reanimacijoje, inkubuota. Ryte gydytojai nematė kitos išeities kaip statyti trachiostominį vamzdelį, pro kurį ji turės kvėpuoti. Vėl nerimas, ašaros. Bet nuo to juk nepabėgsi. Susitaikai ir gyveni toliau. Išmokau ir pati pakeisti vamzdelį. Po mėnesio chirurgai pastebėjo, kad ji pati gali kvėpuoti ir vamzdelį ištraukė (lyg buvo nušvitusi viltis grįžti namo). Pirmą kartą namo grįžome, kai Viltei buvo 3 mėn. Bet ar ilgam... Po mėnesiuko vėl atsidūrėme vietinėje ligoninėje, iš kur išsiuntė į KMUK.Ten prabuvome vėl mėnesį. Po keleto savaičių namuose, mes vėl Santariškėse. Tyrimai ir visa kita. Jie parodė, kad Viltei susiaurėjusi aorta. Vėl iš naujo tie patys jausmai. Kaip bus? Kas toliau? Kiek ilgai tai tęsis? Aortą plėtė kišdami stendą (zondavimo būdu).Tai pirmas kartas, kai tokiam mažam vaikui buvo atlikta tokia sudėtinga procedūra.Viskas pavyko puikiai. Ir mes turime užaugti iki tam tikro svorio, kad mums galėtų daryti kitą operaciją (kitą etapą). O svoris visą laiką mums buvo didžiausia problema. Net nesulaukus reikiamo svorio mus operavo antrą kartą. Atrodo sėkmingai, bet... ryte chirurgas atėjęs pranešė, kad blogai ir jie ruošiasi pakartotinei operacijai. Anesteziologas, kuris dalyvavo operacijoje pasakė, kad vilties beveik nėra, bet liepė jos neprarasti.Tada buvo paskutinis lašas mano nervams. Iš namų išsikviečiau vyrą, sakydama, kad grįšime jau trise. Savo jausmų ir papasakoti neįmanoma. Tai buvo baisu, kas dėjosi mano galvoje. Vienintelis žodis – pabaiga. Po keleto valandų vėl atsirado viltis. Chirurgas išardė vakarykščiai darytą operaciją ir vėl perdarė, kaip buvo, nes Viltės plaučiai buvo dar nepasirengę. Po kelių dienų mes vėl buvome kartu. Po poros savaičių išleido namo paaugti. Per kitą vizitą chirurgas mane ramino, kad viskas bus gerai ir beveik tai garantavo. Tai labai pakėlė nuotaiką. Kitos operacijos sulaukėm greitai. Šį kartą reagavau ramiau, nes ištarti chirurgo žodžiai labai raminančiai veikė. Jaudulys buvo, ir kai atėjęs po visko chirurgas ištiesė man ranką, norėdamas pasveikinti su sėkminga operacija. Aš neatlaikiau ir pratrūkau verkti. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Mes turėjom galimybę į gyvenimą.

Ir vėl užburtas ratas. Antrą kartą susiaurėjo trachėja. Iškėlė mus į vaikų ligoninę. Įstačius trachiostomą mus išleido namo. Su vamzdeliu teko prabūti kelis mėnesius. Atsiurbinėti ir pakeisti mokėjau pati, todėl galėjome pasidžiaugti namais, o ne gulėti ligoninėje. Ten mažoji buvo praleidusi daugiau kaip pusę savo gyvenimo. Anot gydytojų, kitas etapas mums turėjo būti 3-4 metukų. Namuose gyvenimas mums buvo taip pat nelabai mielas. Būdavo, kad ji pamiršdavo kvėpuoti, pradėdavo mėlti. Tekdavo ir į ligoninę, pasiėmus ant rankų bėgti (visa laimė, kad ligoninė beveik kieme).

Vieną vėlyvą vakarą Vilte paspringo seilėmis, išsikvietėm greitąją ir išvežė į ligoninę.Ten pripažino, kad mums bronchiolitas. Ryte mes jau buvome KMUK reanimacijoje. Gydantys gydytojai didelių vilčių nedavė. 48 val. ir arba - arba. Mamos širdyje ta viltis visada yra. Valandos ėjo, o pagerėjimo nebuvo. Jos seturacija buvo vos 60%. Po vakarinio lankymo aš išvažiavau namo, ryte atvažiavus dar su ja susitikau. Bet po valandos pradėjo smarkiai blogėti ir reanimatologai paprašė išeiti į koridorių, pasakydami, kad tai jau gali būti pabaiga.

Vaikščiodama koridoriumi aš meldžiau Dievą, kad jei Jam reikia jos, lai pasiima ir nebekankina. Ir staiga atsisukusi pamačiau, kaip slaugytoja neša uždegtą žvakutę į jos palatą. Tai buvo baisi akimirka, po kurios pasidarė lengva suvokus, kad ji nebesikankins. Kaip ir ta diena, kai Vilte gimė, taip ir ta, kai ji mus paliko skaisčiai švietė saulė. Ir trumpai po jos išėjimo nulijo švelnus lietus… Dabar mes turime savo angelą, kuris turėjo pačias gražiausias akis, angelišką šypseną ir aristokratišką laikyseną.

Mamos, turinčios tokius vaikus, mokėkite džiaugtis smulkmenomis, akimirkomis kartu ir išmokinkite to savo vaikus. Juk nei vienas nežinome, ką mums pateiks rytojus...


Rasa Tautvydienė